20. jau praėjo dvidešimt dienų? gerai.. ką gi. dabar nebeturėsiu "rimtos" priežasties užsukti į blogą :) galėsiu "netrukdomai" mokytis.. nors jau taip norisi trankyti galvą į sieną.
tai gi, dvidešimt - įžymybė, kurią laikai .. kaip aš ten buvau išsivertusi? žodžiu - autoritetu. ai, sektinu pavyzdžiu. Va, kaip ten turi skambėti. khem. Nežinau. Manau, tai galėtų būti Rolandas Kazlas. Nežinau nieko apie jo asmeninį ar kitokį gyvenimą, bet kuo mane žavi šitas dėdė - tuo, jog daro kas jam patinka, nors nėra pelninga. Nenori televizijos ir neeina ten. Vaidina teatre, kur jaučiasi geriausiai, kur gali tobulėti visame kame... Tai labai .. nešiuolaikiška. Tarsi žmogus iš tų laikų kai laikas ėjo normaliu tempu ir galėjai juo mėgautis. Tarsi žmogus iš utopinio pasaulio, kur menas svarbiau už pinigus. Gražu. Vien dėl šios savybės jis man atrodo kaip sektinas pavyzdys.
Soundtrack: Foo Fighters - Let It Die // In too deep and lost in time Why'd you have to go and let it die?

Komentarų nėra:
Rašyti komentarą