Nebelauki manęs

Ilgai mąsčiau, kaip pradėti šį įrašą. Galiausiai nusprendžiau iš viso jo atsisakyti. Tačiau būtent šiandien keli dalykai privertė pagalvoti apie blog'ą.. Pirma pamaniau, jog iki Ville Valo gimtadienio liko lygiai mėnuo. Ir kažkodėl man tai susišaukė su sp. Antras dalykas - mintyse nuolat skambėjusi Telebimbam dainelė. Žinot tą.. Stovi. Namelis. Ant Telebimbam kojelės. Žiūri. Vaikelis. Pro Telebimbam langelį. Dar pas Futurą blog'e buvo užsiminta apie Telebimbam. Nusprendžiau, jog galima ir pasiryžti suraityti tą paskutinį 100-tąjį įrašą. 100. Beprotiškai keista. Puikiausiai atsimenu kaip Lunalight balionėlyje per sp skliaustuose žymėjau, jog jau 18 įrašas, 32.. o štai - šimtasis. Keista.

Tikrai manau, jog šis įrašas paskutinis. Neturiu noro performuoti blog'o apie sp, į blog'ą apie save. Savo mintis, išgyvenimus ir panašiai, nors tai nutiko daugeliui geriausių blog'ų apie sp. Tam turiu popierinį dienoraštį :P 

Mintis trauktis iš žaidimo ir (savaime suprantama) apleisti blog'ą, kilo dirbant. Tą patį darbą, kuriuo užsiimu nuo liepos. Jaukiai krapščiausi savo kamputyje. Jaukiai apšviestame, jaukiai susidėliojusi įrankius kaip man patinka ir patogu. Tik elektros generatorius burzgė visai nejaukiai. Ir mąsčiau.. klausiausi Skylės, Anathemos ir mąsčiau.. Daugiausiai apie vieną draugą. Jis buvo čia kažkada minėtas. Čia. Tai buvo antras įrašas blog'e (šauktukas. Nėra pas mane anglų kalbos - užknisa :D) Neįtikėtina... Pavadinkim jį Slash'u. Vaikinai juodom garbanom man visada asocijuojasi būtent su Slash'u. Tai fantastiškas žmogus. Tikrai vienas protingiausių mano pažįstamų ir garantuotai išmintingiausias bendraamžis (iš tiesų tai net jaunesnis. Dviem metais, bet prieš jį visada tokia nenuskomai buka jaučiuosi. Nors daug vaikinų sugeba mane taip paveikti). Talentingas. Tiesiog visų galų meistras - groja bent trim instrumentais (jei akustinę, elektrinę ir bosinę gitaras skaičiuosim kaip vieną. Nors bosinę tikrai galima išskirti. Tad keturiais instrumentais), nuostabiai piešia (neidelizuoju. Jo mokykliniai sąsiuviniai tikri šedevrai), nuostabiai ir rašo (gaila ištrynė savo blog'ą), gali pagaminti beleką (čia jau apie maistą), nebežinau kiek sportų užsiima (tiksliau užsiėmė)... Žodžiu. Svajonių princas. Juodom garbanom krintančiomis ant pečių ir giliom pilkom akim žiūrinčiom į tave iš aukštybių . Ir toks vyriškas randas vis išlendantis iš po tų garbanų.. Bylojantis apie tragišką likimą.. Net filmuose vienam veikėjui niekad netenka tiek nelaimių kiek teko jam. Pradedant dar nuo to, jog paauglė mama norėjo darytis abortą (kai jo laukėsi) ir baigiant ta siaubinga avarija, į kurią pateko šią vasarą. Pirmas gandas buvo, jog ir jis pats, ir jo sesutė žuvo.. Kaip aš blioviau. Ir dabar bliaunu, nors paaiškėjo, jog jis pats išgyveno... Kažin, ar jį tai guodžia. Štai toks tas mano Slash'as. Apie tokį jį ir galvojau savo jaukiame darbo kamputyje, grojant Skylei ir Anathemai. Pastarosios būtent jo įtakoje ir ėmiau klausytis. Sėdėjau ir šlykštėjausi savimi. Kaip nuolat užsiiminėju visokiomis nesąmonėmis, kai tokie nuostabūs žmonės kaip jis kiekvieną kartą atsitiesę, gauna naują saują druskos, ant naujos žaizdos. Kaip nemoku gyventi to paprastai nesudėtingo ir mielo gyvenimo, kurį turiu. Žinoma, aš daug šiku dėl įvairių nereikšmingų dalykų, bet tai tik mergiotiškas bruožas. Kalbu apie visokius nesąmoningus žaidimus internete, apie nesugebėjimą pradėti darbų laiku ir laiku juos užbaigti. Apie nuolatines svajones m y l ė t i ir būti m y l i m a i. Tačiau visišką nesirūpinimą, nepuoselėjimą savybių, kurias būtų verta kam nors pamilti. Aš tokia kaip dainuoja Ola vienoje iš paskutinių savo grupės dainų:

 All this time I've been afraid 

That you would see through me 

That beneath the tricks and traits 

There would be nothing to love

Tokia ir aš - bijanti, kad kas nors nepamatytų kokia tuščiavidurė, buka esu.

Tokių ir panašių minčių prisipildžiusi tą dieną ir vakarą baisingai liūdėjau. Taip gavosi, jog visa darbo komanda susimokė prieš malonius kolegas, kurie turėjo mašiną ir atsisakė būti pavežami tuos ~ du kilometrus iki namų. Visi ėjom pėsčiomis. Tik aš ne ėjau, o slinkau. Dirbdama vis tvardžiausi, jog neapsibliaučiau, o išėjusi į gryną orą jaučiau, kad nebeišeis... nenorėjau, jog kolegos nerimautų. Tad ir atsilikau nuo jų. Tik Liūtas vis duodavo komandą visiems sustoti ir palaukti manęs. Kad vakaro, pereinančio į naktį, tamsybėje visai nepradingčiau iš jų akiračio. Pamačiusi, jog jau laukia, spėdavau nusivalyti ašaras ir sutvardyti balsą, kad jis kuo linksmiau visus nuramintų ir patikintų, jog manęs nereikia laukti. Bet Liūtui nepaaiškinsi, nenurodysi ką jam daryti ir ko ne. Kitame posūkyje jis vėl sustabdęs eismą ir liūtišku žvilgsniu klausia kas nutiko. Tik žino, jog atsakymas bus "viskas man gerai", o gauti tikrą - jaučiasi per daug svetimas. Užtat kai vakare uždainavo su gitara rankose, tikrai geriau pasijutau. Bet iki tol dar tebegalinėjausi su naujai užplūdusiu skausmu dėl Slash'o ir neteisybės pasaulyje. Ne tik to fantastiško žmogaus atžvilgiu. Aš vis dar nesuprantu, kaip jis sugebėdavo taip juokauti ir taip paguosti, pats kupinas košmarų, apie kuriuos man net galvojant štai taip praskysta akys. O jam tai dalis jo. Tai jo prisiminimai, jo kasdienis sopulys. "Mano širdis - pulinys, o plaučiai - nuodėgulių krūva, nes gyvenau ir kvėpavau tik ja", regis, taip jis sakė. Bet grįžkim į tą vakarą, kai slinkau vėžlio lepečkutėmis paskui nuostabiausius pasaulyje kolegas. Tą kartą spėjau mintyse pasikalbėti ir su Liūtu. Štai kaip įdėmiai ir su aiškiu klausimu jis žvelgė - net kilo noras lygiai taip pat nebyliai jam atsakyti. Tas atsakymas tada sugulė į popierinį dienoraštį ir atrodė taip.

2012 rugsėjo 15, šešt. / Juškos gim., Evelinos gim.

<...>

- Ar viskas gerai?

- Ar tau šalta?

- Ne.

- Ir man ne. Ar tu alkanas?

- Neee... (netiesa. Jis pastoviai alkanas, dah..)

- Ir aš ne. Matai, kaip mums jau gerai. Mes einame ten, kur yra geriamo vandens ir netgi (šauktukas) elektra. Kažkur ten manęs laukia šeima. Ir tavęs laukia. Mes pažįstame abu savo tėvus ir nė vienas jų neserga AIDS. Ir mes nesergam. Ir tu nežuvai kare, būdamas 12 - kos. O aš nesėdžiu ištekinta už šimtamečio pirdžiaus su 5 vaikais ir netgi (šauktukas) turiu išsilavinimą. Šiokį tokį, bet turiu. Mūsų šalis laisva, kalbame sava kalba, tikime savą dievą ir niekas nieko neaiškina. Tad kas gali būti man blogai? Vienintelės blogybės, kurios man gręsia, tai šizofrenija ir nutukimas. Nors net nutukimas negręsia (šauktukas) Juk po Kalėdų švenčių (mes švenčiame šventes (šauktukas)) sugebėjau numesti 1 kilogramą (šauktukas) Vienintelės blogybės aplink mane tai internetas ir per geras gyvenimas. Aš pati, mano mintys ir veiksmai - mano blogybės. Šaltinis, kur pastoviai murkdausi.

Štai tokia buvo toji rugsėjo diena, kai nusprendžiau, jog sp man užteks. Užteks plėšytis dėl nesąmonių.. t.y. atbalsavimo ir "kovų" su reklamomis. Nors dar kurį laiką žaidžiau... Ir tą ilgėliausią dekleraciją surašiau apie ignorus reklamoms ir konkursą blog'e... Melas. Viskas melas. Viskas internete melas. Ir gyvajame pasaulyje užtenka melo ir beprasmybės, tačiau internete viskas taip. 

Ir aš nuo viso to pavargau. Todėl sakau, jog atsisakau to.. Kartą į savaitę smagu pažaisti su lėle ir kažkaip išreikšti savo mergaitišką pomėgį gražiai rengtis. Tad tokiu pagrindu ir gyvuos Luna. Tačiau galit neberašyti komenatrų - į juos nebus atsakyta. Tik dvikovos (ir pabalsavimas už tas merginas) lieka tuo paskutiniu įpročiu, ką reikia padaryti prisijungus. 

Taip - dar krūva archyvinių derinių, kuriais būtų galima čia pasidžiaugti. Taip - dar krūva "katalogų", kaip tasis su plikomis galvomis. Dar neišbraukytos visos susigalvotos temos įrašams blog'ui ir tikrai buvau prigalvojusi temų konkursui su solidžiais prizais.. Tačiau visa tai taip tuščia ir beprasmiška. Ir šis solidus įrašas beprasmiškas, kai mintyse matau tą genialų vaikiną sudraskyta širdimi besigaluojantį ligoninės lovoje (nuo pat liepos pradžios jis ten.. Neverta ir minėti dėl kokių sužalojimų), kai žinau apie visus varguolius ir nelaimėlius pasaulyje, kurie jau ir nemokėtų gyventi taip kaip mes. Kažko siekti, kažką kurti, kažkuo rūpintis. Dėl kažko juoktis ir kažką apverkti. Juk kai visas gyvenimas viena didelė šūdo krūva, nebeverki dėl to. Ir nematai koks fantastiškas būna mėnulis, ir kokie geltoni klevai spalį, ir kaip padeda vienas pečių apglėbimas, kad vėl pasijustum drąsus, nors niekada tokiu nebuvai. Hiding here inside ourselves, we live our lives afraid... 

Tad dėkui visoms už nuoširdų bendravimą ir malonius komentarus. Įkvėpainčius komentarus. Jūs nusipelnote garbės lentos. Tik gaila ne visus pagyrimus blog'ui susiprotėjau išsisaugoti. Žioplas aš padaras. Vis tiek didžiausias dėkui. Tomis niūriomis dienomis, kai iš tiesų nieko geresnio už sp ir negalėjau sugalvoti, jūs gelbėjote mane nuo vienatvės. Dabar jau turiu būrį bičiulių, kurie neleidžia nieko neveikti ir realybėje. Turiu naują kvėpavimą gyventi geriau ir būti geresnė. To linkiu ir jums visoms. Būkit drąsesnės nei aš ir labiau savimi pasitikinčios nei aš. Šilumos ir ramybės. Turbūt pas Liambą blog'e meilė buvo apibūdinta kaip šiluma. Man tai ypatingai patiko. 

Pabaigai tik atsakysiu į tą klausimą, kurį pateikiau šio profilio "įvade". Na, ten šone po nuotraukyte. "Kiek galima rašyti apie sp? o.O" Atsakymas - iki apsivėmimo, arba štai tokio nušvitimo/persilaužimo. 

Dėkui.

Gero vėjo. 

Garbės lenta:

Čia tikrai tik mažuma tų nuostabių ir palaikančių komentarų, kuriuos esu gavusi. Papildomos ypatingos padėkos visam ilgiausiam sąrašui panelių už tuos pačius blog'o ir aprangos komentarus, už ūpo pakėlimą kai nuotaika buvo tokia bloga, jog net į sp prasimušdavo, už šiaip šnekas apie nieką ir viską, ar tiesiog buvimą kietais ir tvirtais žmogais, su kietu ir nuostabiu stiliumi ;)

Už tai dėkoju:

Džessei Liambai Forbelai

Mirnai Ablack Chadei 19

Natanielai Veet

Greeetai

Iviltis

Leticijai

Kustei

Alionuskai-alionai

Futurai

Paneleibevardei

Noaminai

Alemandei

Sun

Blala

Rozitai

Doro

Dionei...

Sukei Stekhaus

Titukasai

Vikuuleei

Shilo

Heyled

Itsnotyou

Dziuliet

Grazuoleleei

Gretux17

ževūtei

Sharunai

Rugiaveidei

Angel-a

Christalei

A.g.n.ė.

_samarai_

xxviktorijuxx

Hekatei13

Braškinei

Luizei

Hebzibai

I.v.e.t.a.

Kalakut4

Melli.

Shendi

Lingelei

Disnomijai

Vipetaitei

Metinei padūkėlei

Blable

Livijuks

Siusan20

ir visoms kitoms, nepelnytai pamirštoms. 

Soundtrack: Aistė Smilgevičiūtė ir Skylė - Nebelauki Manęs // Tu išpinsi kasas, kada vakarą miglos pakyla